"Išmok mąstyti savarankiškai, vaikeli, ir suprask, kad gyvenimas yra eksperimentas, kuriame daugiausia, ką gali pasiekti, tai gerai pažaisti“.
( F. Nyčė filosofas, humanoidas,genijus)
Visi mes žaidžiame ir be abejo kiekvienas norime geriausios pabaigos. Deja ne visi eksperimentai baigiasi vienodai ir ne visi mes vienodai suprantame laimę, žaidimo džiaugsmą ar net patį troškimą. Kodėl tai visą darome? Pralaimėjęs kartais nuryji mažą piliulę kartėlio. Bet galvoji, kad nereikia tiek pergyventi – svarbu surasti priežastį savyje – o gal tu kažką praleidai, o gal varžovas kur kas stipresnis, o gal įdėtas darbas buvo neadekvatus rezultatui, bet kokiu atveju - kol gyveni - žaidimas nesibaigia.Iš kitos pusės gal tik pats procesas siekiant pergalės buvo svarbus arba kitaip išsireiškus tik pats žaidimas vertas prasmės. Prancūzų rašytojas ir lakūnas Antuanas de Sent Egziuperi, buvo žirgų lenktynių fanas, vienoje citatoje jis yra labai įspūdingai išsireiškiąs apie troškimą, lygindamas laimėjimą žirgų lenktynėse:
Jis užsimanė įsigyti. Įsigijo. Ar dabar jau patyrė laimę? Bet laimė buvo žygis siekiant įsigyti. Pažvelkite į augalą, kraunantį žiedą. Laimingas, sukrovęs savo žiedą? Ne, bet užbaigtas. Ir nebeturintis daugiau ko norėti, nebent mirties. Nes aš pažįstu troškimą. Darbo troškulį. Pasisekimo skonį. Paskui poilsį. Bet niekas negyvena tuo poilsiu, kuris visai ne penas. Visai nedera painioti maisto ir tikslo. Tasai atbėgo greičiau. Ir jis laimėjo. Bet jis nesugebėtų gyventi laimėtomis lenktynėmis, kaip ir kitas, mylėjęs jūra, savo vienintele nugalėta audra. Audra, kurią jis nugali, - braso judesiai jam plaukiant. Ir jis šaukiasi kito judesio. Ir malonumas sukrauti žiedą, nugalėti audrą, pastatyti šventovę, skiriasi nuo malonumo turėti sukrautą žiedą, nugalėtą audrą, stovinčią šventovę.
Taigi, sveiki atvykę į žirgų lenktynių pasaulį. Šou turi tęstis, Gerbiamieji !